Kaip pagrindinis prietaisas, skirtas tiksliai kontroliuoti temperatūrą, aušintuvai gali būti klasifikuojami įvairiais būdais, atsižvelgiant į jų veikimo principus, struktūrines formas ir energijos panaudojimo būdus įvairiuose taikymo scenarijuose. Kiekvieno tipo charakteristikų supratimas padeda pasiekti optimalią našumo ir sąnaudų pusiausvyrą pasirenkant ir taikant.
Remiantis važiavimo energija ir veikimo principu, labiausiai paplitęs tipas yra kompresinis aušintuvas. Šio tipo įranga remiasi mechaniniu kompresoriumi, kad padidintų šaltnešio slėgį ir temperatūrą, ir užbaigia šilumos perdavimą kondensacijos, droselio ir garavimo procesais. Jis turi greito aušinimo greičio, didelio efektyvumo ir plataus aušinimo galios diapazono privalumus ir yra plačiai naudojamas pramoninėje gamyboje ir komerciniuose pastatuose. Absorbciniai aušintuvai naudoja šiluminę energiją kaip pagrindinę varomąją jėgą ir naudoja ličio bromido tirpalą vandens garams sugerti ir išleisti, kad būtų užtikrintas aušinimas. Jie tinka progoms su stabiliais šilumos šaltiniais, tokiais kaip perteklinė šiluma, išmetamoji šiluma ar dujos, ir gali efektyviai veikti aplinkoje, kurioje yra ribota elektros energija arba reikalingas visapusiškas energijos panaudojimas. Garavimo aušinimo aušintuvai remiasi natūraliu vandens ir oro išgaravimu, kad pašalintų šilumą. Jie yra gana paprastos konstrukcijos ir sunaudoja mažai energijos, tačiau jų aušinimo pajėgumui didelę įtaką daro aplinkos drėgmė, be to, jie dažniausiai naudojami pagalbiniam vėsinimui sausringo klimato sąlygomis.
Aušinimo metodo požiūriu aušintuvai taip pat gali būti skirstomi į vandeniu{0}}aušinamus ir oru{1}}aušinamus. Vandeniu aušinamose sistemose naudojamas cirkuliacinis vanduo, kad pašalintų šilumą iš kondensatoriaus šaltnešio, todėl šilumos mainų efektyvumas yra didelis ir veikimo triukšmas mažas. Jie tinka naudoti su koncentruota erdve, gausiu vandens tiekimu ir lengvu priėjimu prie aušinimo bokštų. Oru-aušinamose sistemose naudojami ventiliatoriai, nukreipiantys oro srautą per kondensatorių, kad būtų išsklaidyta šiluma, todėl nereikia aušinimo vandens sistemos. Jie siūlo lankstų montavimą, mažesnį plotą ir dažnai naudojami tais atvejais, kai vandens tiekimas yra ribotas arba reikia dažnai perkelti. Tačiau jų aušinimo efektyvumas gali sumažėti esant aukštai temperatūrai.
Atsižvelgiant į struktūrinę formą ir aušinimo pajėgumą, sistemas taip pat galima suskirstyti į integruotas arba padalintas{0}}tipas. Integruotos sistemos sujungia kompresorių, kondensatorių, garintuvą ir valdymo sistemą į vieną korpusą, todėl yra kompaktiška struktūra ir lengvas mobilumas, tinkamas mažoms laboratorijoms, medicinos įrangai ar vietiniam proceso aušinimui. Padalinto tipo sistemos atskiria pagrindinius šilumos mainų komponentus, kad būtų galima prijungti ilgesnius vamzdynus. Tai palengvina lanksčią konfigūraciją didelėse gamyklose arba ribotos erdvės{5}}aplinkose, subalansuojant aušinimo pajėgumą ir vietos pritaikymą. Be to, atsižvelgiant į darbinės temperatūros diapazoną, jie gali būti toliau skirstomi į bendrosios paskirties-, vidutinės-žemos temperatūros ir kriogeninius tipus, kad būtų patenkinti įvairūs poreikiai – nuo įprastinio proceso aušinimo iki specialių medžiagų kriogeninio konservavimo.
Didėjant energijos taupymo ir aplinkos apsaugos poreikiams, aušintuvų klasifikacija atsispindi ir naujuose technologiniuose metoduose, tokiuose kaip magnetinės levitacijos išcentriniai aušintuvai, kintamo dažnio sraigtiniai aušintuvai ir natūralaus šaltnešio aušintuvai. Tai turi unikalių pranašumų iš dalies-apkrovos energijos vartojimo efektyvumo, vibracijos kontrolės ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo. Aiškiai apibrėžus skirtingų kategorijų veikimo ribas ir taikomą aplinką, naudotojai gali turėti mokslinį pagrindą sprendimų planavimo etape, o tai leidžia aušintuvų sistemoms pasiekti geriausią patikimumo, ekonomiškumo ir tvarumo pusiausvyrą.
